Tėvas Stanislovas

Jei šventasis Pranciškus mokėdavęs susišnekėti su paukščiais, Tėvas Stanislovas rasdavo kalbą su žmonėmis, pačiais skirtingiausiais. Šis kunigas bei vienuolis kapucinas kaip lygus su lygiais bendravo su darbininkais bei valdininkais, tikinčiaisiais bei ateistais, alkoholikais bei narkomanais, hipiais bei intelektualais. Į vienuoliją įstojęs dar prieš karą, išsyk po jo buvo represuotas, dešimt metų kalėjo lageriuos. Grįžęs pakeitė kelias parapijas, kol 1966-aisiais apsistojo Paberžėje. Jai ir buvo lemta tapti ypatingos dvasinės traukos centru, į kurį žmonės vyko taip, kaip dabar vykstama į Satja Sai Babos ašramą. Nuo 1990-ųjų rūpinosi Dotnuvos vienuolyno atkūrimu, o 2002-aisiais vėl grįžo į Paberžę, kur po poros metų mirė.

Tėvo Stanislovo rožinis tarsi simbolizuoja ilgą ir nuoseklų šio švento žmogaus gyvenimo kelią: iš Dievo – vėl pas Dievą.

K. Navakas