Laima Lavaste

Elegantiška žurnalistė, panaši į klasikinių šokių mokytoją, grįžusią iš Kolumbijos partizanų nelaisvės, kurioje jai labai patiko. Tik į Lietuvą grįžta ne iš Kolumbijos, o iš Suomijos, apie kurią irgi mėgsta rašyti. Drąsus bei šelmiškas Laimos Lavaste stilius – išskirtinis lietuvių žurnalistikoje. Ji pati juo pasitiki, kitaip nebūtų išleidus dviejų knygų: apie tą pačią Suomiją ir apie vyrus bei moteris. Visus tris objektus pažįsta puikiai, pati išlikdama kiek paslaptinga, o tai itin puošia tikrą moterį.

Ilga ir graudi liemenės istorija

Šiuos siūlus nusipirkau prieš dvidešimt metų. Prancūziški melanžiniai siūlai kvepėjo užsieniu ir prabanga. Bet svarbiausia – jie nenutrindavo pirštų iki kraujo, kaip šiurkšti lietuviška vilna. Nutariau numegzti savo draugui megztuką. Jis buvo menininkas ir nuolat šalo savo rūsyje (studijoje). Ant krūtinės turėjo tilpti eglės ir briedžiai. Įpusėjusi mezginį supratau, kad briedžiams siūlų neužteks. Kaip, beje, ir eglėms. O kas baisiausia – neužteks jų ir rankovėms. Susinervinusi mezginį numečiau. Po dešimties metų draugas mirė (ne nuo šalčio). Jo prisiminimui išsitraukiau megztinį ir nutariau numegzti liemenę. Deja, briedžiams siūlų pritrūkau. Liko tik eglės. Su šia liemene pirmą kartą nuvykau į Suomiją. Mano rankų darbas sukėlė suomių moterų pavydą, nes suomiams vyramas sukėlė euforiją. Gal todėl, kad nebuvo briedžių? Baimindamasi moterų keršto, liemenę nusivilkau. Dešimt metų ji išgulėjo vasarnamio palėpėje šalia močiutės rankinukų. Kol pagaliau Jūratė sutvėrė iš jos šį meno kūrinį.

Laima Lavaste