Spalvingas grafikos nuotykis

Mindaugas Klusas “Lietuvos žinios”
2010-02-11

Neseniai atidaryta Jūratės Rekevičiūtės grafikos spaudinių paroda “Lėlė viena namuose”- spalvinga, naivi, o kartu ir paslaptinga.

Jau kuris laikas netoli Vilniaus gyvenančios menininkės paroda tarsi simbolizuoja naują erą, kai nieko nepaisydamas menas veržiasi į komercijos teritorijas, žmogiškumu, paslėptomis prasmėmis, savita estetika mėgindamas prislopinti vartotojišką jų paskirtį.

Keista lėlė.

Paroda, eksponuojama prekybos ir laisvalaikio centre “Panorama”, iškart patraukia akį spalvų žaisme. Kabantys pavieniui ar sugrupuoti po tris, keturis atspaudai lyg naivus komiksas pasakoja pagrindinės veikėjos – lėlės – nuotykius. Anksčiau menininkė buvo sukūrusi grafikos rinkinį, kurio lakštuose įspaudus paliko Lietuvos ir užsienio įžymybių drabužiai. Abstrakčios objektų formos siūlė savitus interpretavimo būdus. O dabartiniais atspaudais J.Rekevičiūtė ėmėsi vaizduoti žmogaus figūrą.

Iš parodos plakato į žiūrovus žvelgia keista lėlė – gal tigro, gal šuniuko akimis. Šeimininkė ją paliko namuose vieną. Tad ką veikti? Pasvajoti, pasiausti, lakuotis nagus, pasidžiaugti namuose gyvenančiais gyvūnėliais, į žaidimą įtraukti tamsių kerčių baubus, užsikarti ant pakabo. Iš pažiūros nerūpestingą jos kasdienybę nusako patys paveikslų pavadinimai: “Aš lėlė. Aš laukiu”, “Aš lėlė, linksminuosi”, “Oi, atsitrenkiau į sieną”, “Šalta. Einu pasivaikščioti”.

Vaizduoja save

Galbūt taip gyventi visai smagu? Kaip smagu eiti pro parodos darbus ir džiaugtis lėlės nuotykiais. Tačiau juose netrunki pajusti didesnių, galingesnių jėgų buvimą. Mintys apie paklusnumą, priklausomybę, kontroliuojamą laisvę, vienatvę ima brautis į galvą… Tad koks šeimininkės ir lėlės, personažo ir jos kūrėjos santykis? Juk sakoma – dailininkai dažniausiai vaizduoja save. Grafinių pasakojimų autorė ginasi nuo tokių sąsajų. “Nevertėtų visko suprasti tiesiogiai. Paprasčiausiai nenorėčiau, kad kada nors šitaip elgtųsi su manimi ar su kitais”, – LŽ teigė J.Rekevičiūtė. Pasak jos, personažas atsirado neatsitiktinai, o dėl jo daugiaprasmiškumo. Mat vaikystėje lėlė reiškia globą, šilumą, o suaugusiųjų pasaulyje – tai “tąsomo”, išnaudojamo žmogaus simbolis.

Lengviausia vaidinti S.Staniūną

Parodos lankytojų dėmesį patraukia J.Rekevičiūtės darbas “Aš esu Staniūno paveikslas”. Kaip atsirado tokia grafikės kolegos, tapytojo Sigito Staniūno parafrazė? “Dabar taip madinga perfrazuoti kitų menininkų paveikslus, kad lėlė įsisvajoja ir virsta vienu iš jų”, – sakė atspaudo autorė. O kodėl S.Staniūnas? – kamantinėjo LŽ. “Lėlei lengviausia buvo suvaidinti jo darbą. Ji juk negali imtis sudėtingų vaidmenų. Sigito paveiksluose nėra kintančių elementų, jie visi pasižymi statiška kompozicija, aiškia struktūra”, – teigė grafikos menininkė.

Atradimai

Pasak J.Rekevičiūtės, nė vienas jos atspaudas nebuvo palytėtas teptuku, pieštuku ar kuria kita spalvinimo priemone. Čia liejosi ir į lakštą spraudėsi skirtingos grafikos technikos: menininkė darė lėlės, vaikiškų drabužių įspaudus, spaudė linoraižinį ir fotopolimerus. Kiekvienas lakštas po presu buvo guldomas mažiausiai tris kartus. Net tos reljefinės darbų vietos, kurias, regis, lyžtelėjo teptukas, menininkės teigimu atsirado spaudžiant didesnį ar mažesnį dažų sluoksnį. “Kiekvienas grafikos kūrėjas po truputį atranda naujovių. Grafika tobulėja taip sparčiai, kad pasaulyje turbūt kasdien atsiranda vienoks ar kitoks technikos porūšis”, – svarstė parodos autorė.