Slapti džiaugsmai ir išdaigos Jūratės Rekevičiūtės parodoje

Aistė Bimbirytė “Literatūra ir menas”
2009-03-05

Vilniuje, „Panoramos“ prekybos centre, neseniai veikė žinomos grafikės Jūratės Rekevičiūtės paroda „Lėlė viena namuose“.

Parodos pavadinimas ir ekscentriškai per atidarymą atrodžiusi autorė sufleravo, kad čia bus labai saldu. Net bauginančiai „cukruota“… Popieriaus lakštuose besipuikuojančios, dūkstančios ir slapukaujančios lėlės priminė tikrai ne mums visiems iš vaikystės pažįstamą skudurinę Onutę, ramiai tūnančią kambario kampe. Išdavusi, kad jos vaizduojamos lėlės gali būti tapatinamos su ja pačia, menininkė tarsi atidavė raktą į tą pasaulį, kurio nebematome, vos užtrenkę savo namų duris….

Pasišiaušusios, iš tamsiausių kertelių į mus žvelgiančios J. Rekevičiūtės būtybės panėšėjo ne į apčiuopiamą objektą, bet į žmogaus viduje slypinčius ir retai kada kam nors atskleidžiamus būdo bruožus, mintis, netikėtus asmenybės „personažus“. Pastarieji atsiskleidžia būtent tada, kai žmogus lieka vienas namuose, ir tai, ką jis veikia, primena niekam nematomą, įsivaizduojamą žaislų pasaulį… Maža to, menininkė leido suprasti, kad toks ne kiekvienam prieinamas pasaulis, kartais net šiurpinantis savo netikėtumais, labiau būdingas moterims. Tokie moteriški „ritualai“ kaip nagų lakavimas patogiai užsikėlus kojas ant stalo, strykčiojimas priešais veidrodį pasigirdus nuotaikingai dainai, pabirų minčių dėstymas popieriaus lapuose, o gal net kaimyno stebėjimas pro langą šiam nematant – tai, ko nedera matyti kitam žmogui… Čia į galvą ateina puikiai visiems žinoma Cyndi Lauper daina „Girls just wanna have fun“…

Parodoje būta ir formalių aliuzijų į kiek naivų, gal net infantilų elgesį, kurio dažnas gėdijamės. J. Rekevičiūtės lėlių „portretai“ iš pirmo žvilgsnio priminė vaikiškas terliones, pastangas pavaizduoti paguldytos lėlės tarsi geriausios draugės pasaulį. Prisimenate, kaip darželyje, išsipjovę iš bulvių antspaudukus, išsijuosę jais marginome popieriaus lapą? Tiek, kiek širdis geidė… Panašiu „štampavimu“ pakvipo ir šį kartą. Deja, kartu tai buvo ir silpnoji šios parodos pusė. Atrodė, kad menininkė negalėjo apsispręsti, kuris iš kelių atspaustų variantų geresnis, tad galiausiai žiūrovams pateikė juos visus. Ir nors dalis darbų išsiskyrė tiek savo plastine raiška, tiek pavadinimu, keliančiu nemažai įdomių aliuzijų ir interpretacijų, tuo tarpu greta rodomi jų „dubleriai“ menkino šį įspūdį. Ko gero, kūrinius autorei derėjo griežčiau atsirinkti.

Kita vertus, parodos pobūdis ir ekspozicijos vieta bent krašteliu užkabina ir tokias šiandien svarbias temas kaip menas viešosiose erdvėse, menas ir komercija ar net pačius socialinius paribius, t.y. individo saviraiškos poreikį ir kartu vis aštrėjantį jo ir jį supančios visuomenės santykį. Tačiau įdomioje kūrybingos menininkės parodoje tuo galutinai įtikinti žiūrovą sutrukdė kokybės ir kiekybės neatitikimas.