Dailininkės kerštas lėlei

Audronė Jablonskienė “Respublika”
2010-02-09

Parodos autorė Jūratė Rekevičiūtė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Jūratė mėgsta didelio formato lakštus, išradingai elgiasi su estampo technikomis, todėl 29 darbų kolekcija teikia didelį estetinį pasigėrėjimą, o kai įsitrauki į siužetą…

Taip, paroda turi viską, ko reikia gerai istorijai: pagrindinę heroję, nuotykingą, net šiek tiek makabrišką siužetą ir nervus dirginančią intrigą. Kas gi po galais yra toji lėlė? Ko ji taip įsisiautėja, likusi viena namuose? Kokių dar išdaigų (pavojų?) galime iš jos tikėtis?

Iš pradžių lėlė tiesiog mėgaujasi laisve: supasi ant drabužių pakabos, geria kakavą, žaidžia su savo gyvūnėliu… Ima mėgdžioti savo šeimininkę: nusilakuoja nagus, vaidina teatre, išvažiuoja į Veneciją… Vėliau ji tiesiog įsisiautėja: dalyvauja triukšmingame karnavale, multiplikuojasi į begalę savo klonų, įsiropščia į Sigito Staniūno paveikslą… Vis labiau skleidžiasi nenuspėjamas lėlės charakteris, polinkis mėgdžioti, siausti, leistis į avantiūras, nesuvokiant galimų pasekmių (nes vienintelis vingis galvoje – ausytes prilaikantis siūlas).

Bandau suvokti, koks gi dailininkės asmeninis santykis su lėle. Vargu ar vaikystėje turėjo mamos siūtą skudurinę Onutę su saldainine širdele krūtinėje. Kurią prispaudusi prie skruosto užmigdydavo ir su kuria nubusdavo. Kaip į vandenį žiūrėjau!

Jūratė papasakojo, kaip vaikystėje per gimtadienį gavo brangią puošnią lėlę. Po gimtadienio ją užrakino į spintą. Leisdavo pažaisti sulaukus kito gimtadienio. Bet įdomiausias finalas: per aštuonioliktąjį gimtadienį mama atrakino spintą ir pasakė: štai tavo lėlė, gali ją turėti, išsaugotą ir gražią. Mergaitei jos nebereikėjo.
Po tos istorijos norėjosi dar kartą apeiti ekspoziciją ir naujomis akimis pažvelgti į lėlę – niekada neglamonėtą, nešukuotą, nepuoštą kaspinėliais, skudurėliais, nemigdytą lovelėje, nekalbintą, nevalgydintą. Ar ji, ištūnojusi 18 metų belangėje, gali būti pakaltinama nieko neišmokusi, nesukaupusi dosnumo, švelnumo, prisiminimų.

Taigi parodos autorei lėlė – ne animuotas vaikystės prisiminimas, o veikiau mitinė kaukė, ženklas, simbolis. Šiurpokas juodosios magijos atributas. Nemanyčiau, kad pernelyg toli prasminiais vingiais nuklys tie parodos lankytojai, kurie Jūratės lėlę susies su šiuolaikinių barbių klonais.

Epilogas, kuris galėtų būti prologas.

Prieš keletą metų lankiausi dailininkių grafikių plenere Bikuškių dvare pas Dalią Gruodienę. Draugės gimtadienio išvakarėse visos dailininkės išsiruošė į artimiausią miestelį dėvėtų drabužių parduotuvėn. Prisipirko blizgančių sarių, plačių rytietiškų kelnių, visokių įdomybių. Jūratė atsivežė tik kelias plastikines lėles. Kietas, bjaurias, primenančias mano skurdžią pokario vaikystę. Slampinėjo su tomis lėlėmis po gražų dvaro parką ir vaizdingiausiuose kampeliuose jas fotografavo, fotografavo. Surengė tikrą monstriukų fotosesiją. Šiandien klausiu Jūratės, ar anuomet ir gimė dabartinės pa-rodos idėja? Ne, anuomet ji tokių minčių dar neturėjusi. Bet, kaip sakė poetė, niekada nežinai, iš kokio šlamšto auga eilės…

Parengta pagal dienraštį “Respublika”