Jūratė Rekevičiūtė

Diskusija apie Jūratės Rekevičiūtės kūrybą

Apie Jūratės Rekevičiūtės kūrybą diskutuoja menotyrininkai Ignas KAZAKEVIČIUS ir Iveta ASTRAUSKAITĖ.

I. K. Menininkės J. Rekevičiūtės kūrybos pjūvis? Malonu galvoti apie pjūvius, laikant rankose tokį „skalpelį“ kaip ši menininkė. O gal du skalpelius – kūrybą ir autorės asmeninį požiūrį į aplinką, iš kurios ta kūryba „gimsta“? Pjūviai? Kas yra pjūvis, Iveta? Su kuo tau jis asocijuojasi?

I. A. Aštri „pjūvio“ sąvoka verčia manevruoti tik tarp dviejų kūrybinių J. Rekevičiūtės pusių, o tai atrodo ganėtinai trumparegiška. Gal tikslingiau būtų išmėsinėti jos kūrybinę patirtį ir meilės grafikai priežastis?

I. K. Manau, autorė pati kaip asmenybė susieja skirtingus polius: pakankamai žinoma visuomenei menininkė, dizainerė, o „gamina“ tokį neprestižinį meną kaip grafika, stokojantį pripažinimo tarp pačių menininkų, kur karaliauja tapyba ir „naujieji menai“.

I. A. O. Balzakas yra pasakęs: „Genijus yra panašus į visus, bet niekas nepanašus į genijų“. Gal jau laikas nutaikyti šią frazę į Jūratę? Ar galime apie ją kalbėti taip pat drąsiai ir atvirai, kaip tai daro pati autorė savo kūriniais, kaip be jokios sąžinės graužaties sujaukia vertybių pasaulį improvizacinėmis gudrybėmis ir fikcijomis, maištauja ir provokuoja sukeldama dvasinį bei moralinį skandalą?

I. K. Apie genijus gal dar anksti kalbėti, bet mes daugiau ar mažiau kiekvienas siekiame revoliucijos, nors kartu jos ir bijome, nes laisvė regisi kaip tolimas miražas, o eidami jos link privalome atlaikyti naikinančias išorės jėgas ir perbristi liepsnos ežerus, kuriuose turi buti sudegintas mūsų ankstesnis tikėjimas, paskęsti bet kokie prieraišumai, kompromisai, kumyrai ir visos kitos eterio šiukšlės. Taip pat derėtų užsikimšti ausis vašku, idant negirdėtume netikrų minios pranašų, nes iš tiesų nedaug kas drįsta eiti šalia, o tie, kurie eina priekyje, retai tesusitinka, nes eina skirtingais keliais, nors visų tikslas – vienas. Štai ir paradoksas, o gal ir nyki bendratis – kodėl taip sunku einančiajam priekyje rasti bendramintį.

I. A. Kiekvienas Jūratės darbas – tarsi ardomojo pobūdžio: jis griauna kokią nors įsisenėjusią tvarką, priešinasi įsigalėjusiai vertybių sistemai, tradicinėms pažiūroms, stereotipams, bet kartu ir siūlo alternatyvą. Kiek menininkui būtinas griovimas?

I. K. Na, „ardomajį pobūdį“ šiuo atveju reikia suvokti teigiama prasme. Keisti ir ypač nebijoti keistis pačiam – svarbiausia. Kūryba nevyksta uždaroje terpėje, kur kažkokia mistinė jėga verčia kartoti tą patį vyksmą. Kūrybą suprantu kaip gebėjimą interpretuoti ir buvusią, ir esamą kultūrą, į kurią telpa ir naujausios aktualijos, ir pavykęs degtukų dėžutės dizainas, ir kultinis suvenyras, ir pripažinti meno stiliai, ir pripažintas menininkas, ir net paties menininko gyvensenos būdas. Jūratė griauna savo ir kitų sukurtą estetiką, kad sukurtų tai, ko dar nebuvo.

I. A. Jūratė masių visuomenėje yra įsibrovėlis ir kartu autoritetas. Ar pripažinti ją reiškia ją gerbti?

I. K. Taip, J. Rekevičiūtė – adata į panages tiems, kurie vartoja meną, kultūrą baltomis pirštinėmis, t. y. vartojantiesiems meną įsiklausant kitų nuomonės, nepasitikint vidiniu balsu. Kalbant apie snobizmo reikšmę kultūroje, tektų pažymėti, jog J. Rekevičiūtę snobai vertina, tačiau bijo pamilti, nes jos meną reikia suprasti, mokyti suprasti. Pagaliau reikia mokytis suvokti, kodėl konkretus autorius eksperimentuoja, o ne „įsisavinti“ jo egzistavimo faktą, įsiminti tarsi komentarus, citatas ir svaidytis jomis „tam tinkamose“ vietose. Tikras menas visada spurda, juda, keičia visuomenę ir menininką. Menas turi daryti poveikį. O reakcijų skalė gali būti labai plati. Nuo „o, dangau“ iki „siaubas, pratrydau“.

I. A. Ignai, ar J. Rekevičiūtė kalba tautos kalba, socialinės padėties retorika, subkultūros idiomomis, amžiaus grupės žodynu?

I. K. Jūratę pavadinčiau subkultūros atstove, tad šie visi dialektai jai tinka. Mat kiekvieno amžiaus grupėje ji turi gerbėjų, idėjos tęsėjų ir – svarbiausia – plagijuotojų. Ypač aksesuarų rinkoje. Pasidairykite po meno galerijas! Ir maloniausia stebėti kopijuotojus nuėmus paviršinį sluoksnį. Tai liudija Jūratės meistriškumą ir sąžinę, mat dublikatą sukurti brangu ir neįmanoma. Pajauta, įkvėpimas ar Dievo dovana? Vadinkite kaip norite, nenoriu būti tendencingas, bet kelerius metus bendradarbiaudamas su menininke pastebiu jūsų minėtą kalbinę eklektiką, kurią tik meistras gali suvaldyti: t. y. kaip dozuoti, nepersistengti, pridedant vis ką nors nauja? Bet kaip jį, tą „naują“ spėti įvertinti? Kaip pamatyti eksperimentinę idėją, įgyvendintą ir jau įsigalėjusią į tradiciją. Nuspėti iš anksto, jog pasiteisins, ir tobulinti tik išleidus į „eterį“, o svarbiausia – neužsiliūliuoti. Pažįstu nemažai menininkų, apie savo kūrybą „n“ metų kalbančių: „Na, taip, tai iš principo nėra nauja, bet kitose šalyse dar nerodyta, ir pan.“ Savikritiškumas turi būti susijęs su užsibrėžtu tikslu kurti gerą, šiandien aktualų meną, tačiau tokį, kad ir po dešimties metų pažvelgę jaustume gyveną šiandien. Tokį gebėjimą vadinu meistriškumu.

I. A. Kas toji nepopuliarumo votis, draskanti nekaltą grafikos veidą?

I. K. Deja, tradicija. Ir tai rodo ne toks senas XIX a. pavyzdys – knygų iliustracija, tiražas. Knygų meno literatūriškumas ir metafora suvokti kaip siužetas. Grafika ne per seniausiai atitrūko nuo knygos ir plokščio paviršiaus. Ir tasai šleifas driekiasi menininkų sąmonėje. Kita vertus, knygos mene galima įžvelgti puikių šiuolaikinio meno pavyzdžių, kada plokščias paviršius tampa tik sąlyginiu kūrinio komponentu ir grafika pradeda judėti erdvėje. Tačiau dar nėra proceso, kuriame šią visuomeniškiausią dailės sritį (reklama, atspaudai ant marškinėlių, kavos puodelių, etc.) pripažintume gebančią reflektuoti gyvenimo pulsą. O gal nėra idėjų, vertų šiuolaikinės spaudos technikos? Ir tai teisybė. Neatsitiktinai Jūratė inicijavo grafikos meno bienalę „Now Art Now Future“. Iššūkis? Taip. Kartu ir privačios iniciatyvos pergalė. Įrodymas, kad grafika gali būti interaktyvi, pristatoma traukinio vagone, kilti į dangų ar tapti performansu. Kalbu ir apie kelis kitus aktyvius novatoriškus autorius, projekto dalyvius, savo idėjomis plečiančius tradicinės grafikos rėmus.

I. A. Kaip išlikti drąsiam ir nekopijuoti sėkmės sulaukusiojo ar net savęs paties?

I. K. Yra keli menininko būties variantai. Arba reikia drįsti prisipažinti, kad kopijuoji, ir nebijoti sekti… Arba išmokti imti tik tas dalis, kurios būtinos tavo kūrybos stimului, ir pagaliau tapti savimi, kad ir sukuriant naują stilių.

I. A. Be abejonės, šios energingos ir nepriklausomos menininkės kūryba koja kojon žengia su avangardu. Net ir grafikos bienalės pavadinimas „Now Art Now Future” („Rytoj yra dabar“) – tai tarsi J. Rekevičiūtės grafikos vizitinė kortelė. Tad, Ignai, kokios Jūratės kūrybinės pažangos pjūvio išvados?

I. K. Jūratė geba atspėti būsimas tendencijas, sekti mada ir skolintis „nesiskolindama“ bei sintetinti naujos kokybės meną, meistriškai jungdama tradiciją ir naujadarus. Kartais jų pakankamai daug, kaip ir menininkę išgarsinusiuose aksesuaruose. Nauji ir papuošalo forma, ir naudojamų medžiagų santykis, ir dekoro spalva. Porcelianas ir oda, kailis, nėriniai, karoliai, antikvarinės sagtys, siuvinėjimas ir jau minėtas ryškus dekoras. Sunku aprašyti, nes šis „meniu“ taip gerai subalansuotas, jog papuošalas tampa meno kūriniu – daugiasluoksniu, kuris, skirtingai nei organiška aukso-sidabro-akmenų juvelyrika ar bižuterija, suteikia tikrąjį puošnumo įspūdį. Jos papuošalai puikiai dera su bet kokia apranga ir skirti tiems, kurie nori praplėšti įprasto standarto, vidutinybės ir net klasikinio respektabilumo kokoną. Taip pat ir grafika. Ypač naujausi kūriniai – second hando atspaudai. Reljefiniai įspaudai, regis, išlaikę net ne kūno, o dvasios konvulsijas ir šilumą, ir beveik 3D dimensiją, paįvairinti vos vienu kitu spalviniu akcentu. Autorė pateikia savotišką „apverstą“ minimalizmą, kur balta – fonas ir juoda – įspaudas nepaprastai įvairių faktūrų ir aktyvūs, o spalvos – tik akcentas. Tačiau visada ryškus, asociatyvus, visada derantis.

Kita vertus…

Na, ir projektas, pasakytumėte, eksponuoti eksperimentinį meną (Jūratės personalinė paroda minėtos bienalės metu) dėvėtų drabužių parduotuvėje, kur skudurų davatkos nepakelia akių nuo dezinfekuotų lovių su stanikais, triusikais, suskalbtomis paklodėmis ir kitu jovalu.

Kita vertus, tai puikiausias socialinis eksperimentas, tiriantis kultūrinius žmogaus poreikius. Tad, manau, nesuklysiu, visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją pavadinęs eksperimentu su visuomene, o kūrinius – jos lakmuso lakštais. Tačiau kas gi eksperimentuoja? Nejaugi Dievas? Ergo, jis tikrai yra. Štai Iveta ir šio straipsnio išvados – jei ir nesupjaustėmė, neišpreparavome menininkės taip, kad patys pasitenkintume ir patiktų skaitytojams, tai bent jau dar vieną Aukščiausiojo egzistavimo įrodymą turime. O jeigu taip, kai kurios jūsų įžvalgos ilgainiui gali tapti chrestomatine realybe.